Straipsnio autorius: doc. dr. Martynas Endrijaitis
TARPTAUTINIS APMOKESTINIMAS, KAI LIETUVOS NUOLATINIS GYVENTOJAS IŠ ĮMONĖS GAUNA IŠMOKAS UŽ PAPILDOMĄ POILSIO DIENĄ IR LIGOS PAŠALPĄ
Situacija tokia, kad Lietuvos įmonė vykdo ūkinę veiklą per nuolatinę buveinę, pavyzdžiui, Norvegijoje (gali būti ir kita valstybė, principai iš esmės analogiški). Šios įmonės darbuotojas yra nuolatinis Lietuvos gyventojas. Jis dalį laiko dirba Lietuvoje, o dalį Norvegijoje. Šios įmonės nuolatiniam Lietuvos gyventojui kaip darbuotojui už darbą Norvegijoje mokamas atlyginimas yra priskiriamas nuolatinei buveinei Norvegijoje. Kyla neaiškumas: kai toks darbuotojas gauna išmokas už papildomą poilsio dieną per mėnesį (pavyzdžiui, tėvadienį) ir ligos pašalpą už dvi pirmąsias nedarbingumo dienas, kurioje valstybėje atsiranda apmokestinimas?
Kuomet nuolatinis Lietuvos gyventojas gauna pajamas užsienio valstybėje, su kuria Lietuva yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį (toliau – DAIS), tai tokias pajamas apmokestinant pajamų mokesčiu Lietuvoje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) ir DAIS nuostatomis. Pastarosios turi viršenybę prieš susitariančiųjų valstybių vidaus mokesčių įstatymų nuostatas.
Taigi Lietuvos įmonės darbuotojui mokama Lietuvos darbo kodekso (toliau – DK) 138 straipsnyje nustatyta išmoka už papildomą poilsio dieną per mėnesį (pavyzdžiui, tėvadienį).
Tad jeigu minimą papildomą poilsio dieną darbuotojas pasiima, pavyzdžiui, dirbdamas Norvegijoje ir tokios pajamos yra apmokestintos pajamų mokesčiu joje, tai Lietuvoje būtų naikinamas tokių su darbo santykiais susijusių pajamų dvigubas apmokestinimas (GPMĮ 37 straipsnyje nustatyta tvarka). Vis dėlto jeigu minimą papildomą poilsio dieną darbuotojas pasiima dirbdamas Lietuvoje, tai DK 138 straipsnyje nustatyta išmoka už papildomą poilsio dieną per mėnesį turi būti apmokestinama pajamų mokesčiu Lietuvoje, GPMĮ nustatyta tvarka. Taip yra, nes apmokestinimo GPM tikslais priskiriama su darbo santykiais susijusioms pajamoms, tokią išmoką apmokestinti pajamų mokesčiu pagal DAIS 15 straipsnio nuostatas pirmumo teisę turi ta valstybė, kurioje atlikdamas darbą darbuotojas pasiima poilsio dieną, t. y. Lietuva arba Norvegija.
O ligos pašalpa už dvi pirmąsias nedarbingumo dienas nelaikytina su darbo santykiais susijusiomis išmokomis. Ši pašalpa tik prilyginama su darbo santykiais susijusioms pajamoms neapmokestinamojo pajamų dydžio (apskaičiuojamo GPMĮ 20 straipsnyje nustatyta tvarka) taikymo tikslais. Taigi ligos išmoką apmokestinant pajamų mokesčiu turi būti vadovaujamasi DAIS 21 straipsnio (Kitos pajamos) nuostatomis. Vadinasi, jeigu darbuotojas susirgo dirbdamas Lietuvoje, tai Lietuvos įmonė nuo darbuotojui išmokamos ligos pašalpos už dvi pirmąsias nedarbingumo dienas apskaičiuoti pajamų mokestį ir jį sumokėti turi Lietuvoje. Jeigu darbuotojas susirgo darbo Norvegijoje laikotarpiu, pirmumo teisė apmokestinti tokią ligos pašalpą tenka Norvegijai.
Taip yra todėl, kad DAIS 21 straipsnio 1 paragrafe nustatyta, kad tais atvejais, kai vienos susitariančios valstybės (Lietuvos) rezidentas gauna kituose DAIS straipsniuose neaptartų pajamų, kurių šaltinis yra kitoje susitariančioje valstybėje (šiuo atveju – Norvegijoje), pirmumo teisė apmokestinti šias pajamas yra suteikta tai valstybei, kurioje minėtos pajamos susidarė.
Beje, rezidavimo vietos valstybė Lietuva taip pat turi teisę apmokestinti tokias kitoje susitariančioje valstybėje (Norvegijoje) gautas rezidento pajamas, tačiau kartu turi užtikrinti dvigubo pajamų apmokestinimo panaikinimą.
Tad išvada, jog nagrinėjamoje situacijoje darbuotojui Lietuvos įmonės mokama DK 138 straipsnyje nustatyta išmoka už papildomą poilsio dieną per mėnesį bei ligos pašalpa už dvi pirmąsias nedarbingumo dienas, vadovaujantis DAIS nuostatomis, apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu toje valstybėje, kurioje dirbdamas darbuotojas atitinkamai pasinaudojo teise gauti papildomą poilsio dieną arba kurioje dirbdamas susirgo.
