Živilė Simonaitytė. Ką rodo dabartiniai darbo rinkos pokyčiai?

Registruotis į Živilės Simonaitytės seminarus

Statistikos departamentas, užfiksavęs 2022 m. III ketv. nedarbo rodiklius, patvirtino tai, ką buvo galima nuspėti ir kiek anksčiau – nedarbo lygis po rekordinių žemumų, kai 2022 m. II ketv. siekė 5,2 proc., dar pakilo ir dabar siekia jau 5,7 proc. Nors kol kas šis augimas tik simbolinis, tačiau stebint tendencijas galime nuspėti, kad jis kils ir toliau. Ar tai reiškia, kad jau pasiekėme ribą, kai vadinamoji „darbuotojų rinka“ vėl taps „darbdavių rinka“?

Du pasiūlos ir paklausos elementai

Darbo rinkoje, kaip ir bet kurioje kitoje, veikia pagrindiniai ekonomikos dėsniai. Vienas iš jų – pasiūlos ir paklausos, tik čia veikia du paklausos ir du pasiūlos elementai. Vienas iš jų – tai darbo vietų skaičius. Kuo daugiau pasiūlos turime, tuo sunkesnėje pozicijoje yra konkretus darbdavys, nes darbuotojai turi didesnį pasirinkimą. Ir atvirkščiai, jei darbo vietų skaičius mažėja, darbuotojai yra linkę mažiau rinktis, svarbu tiesiog užsitikrinti darbo vietos turėjimą.

Kitas elementas – tai darbuotojų skaičius. Net ir esant tokiam pačiam darbo vietų skaičiui, sumažėjus galinčių dirbti žmonių kiekiui, jie gali lengviau rinktis tarp potencialių darbo vietų ir priešingai – didėjant žmonių skaičiui, darbdaviai gali rinktis iš jų.

Darbo vietų mažėja, o darbuotojų, ieškančių darbo – daugėja

Energetikos kainų augimas, infliacija, jai suvaldyti didinamos palūkanų normos verčia daugelį įmonių mažinti darbuotojų skaičių. Jau dabar galima stebėti įmones, kurios atsisako vienos ar net dviejų pamainų, efektyvina veiklą optimizuojant funkcijas ir imasi kitų priemonių taupyti darbo užmokesčio fondą. Taigi žmonės, kurie iki šiol neturėjo darbo, gali jį sunkiau susirasti, nes naujų darbo vietų šiuo metu tiesiog nekuriama, o ir senose pokyčių mažiau – ekonomikos sulėtėjimo laiku darbuotojai linkę išlaikyti stabilumą ir naujų darbų neieško. Ženklų, kad tai keisis artimiausiu metu – nesimato.

Atleistieji iš darbo – jo ieško, taigi darbo rinka pildosi. Reiktų nepamiršti ir karo, vykstančio Ukrainoje, kuris jau lėmė nemažą pabėgėlių srautą, o prasidėjus šalčiams, neslopstant rusų atakoms ir Ukrainos valdžiai vis aiškiau kalbant apie tai, kad šilumos, elektros ir vandens gali nepavykti užtikrinti, jis gali tik padidėti. Panašu, kad ir ši tendencija artimiausiu metu nesikeis.

Situacijos pliusai ir minusai arba „tai ką dabar daryti?“

Darbdaviai, kurie šiuo metu ieško darbuotojų, tikrai turi kuo džiaugtis. Iki šių metų vasaros, kai žaibiškai pradėjo kilti energijos kaina, dauguma sutiktų įmonių kaip didžiausią problemą įvardindavo darbuotojų trūkumą. Nepatyrę, neturintys reikiamų įgūdžių, neatsakingai žiūrintys į darbą, bet reikalaujantys didelių atlyginimų – toks buvo daugelio įmonių piešiamas darbo rinkos paveikslas.

Vienas akivaizdus darbuotojų trūkumo įrodymas – darbo skelbimai visur: lauko reklamose, socialiniuose tinkluose, visuomeniniame transporte. Reikia konstatuoti, kad to artimiausiu metu nebeliks ar bent jau sumažės, o susirasti darbuotojų tikrai bus lengviau.

Tačiau reikia nepamiršti, kad lengviau gali būti tik tam tikrose srityse. Panaršius po darbo skelbimų portalus, pasikalbėjus su įmonėmis, galima suprasti, kad šiuo metu laisvėja mažiausiai kvalifikuoti darbuotojai.

Kalbant apie aukštesnės kompetencijos žmones – jų vis dar trūksta. Ir požymių, kad įmonės lengvai atsisakys šių darbuotojų, kol kas nėra. Jei ekonomikos sulėtėjimas nelems didelių įmonių griūties ir atitinkamai visų dirbančiųjų išleidimo į darbo paieškas, tikėtis, kad bus lengviau susirasti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus – sunku. O kur dar galima valstybės tarnybos reforma, kuri smarkiai padidintų visų pirma vadovų atlyginimus. Ji gali paskatinti dalį aukštos kvalifikacijos darbuotojų prisiminti darbus viešajame sektoriuje.

Žinoma, džiugesį dėl lengvesnio darbuotojų susiradimo dar labiau menkina ekonomikos dėsniai, kurie sako, kad augant nedarbo lygiui, mažėja ir žmonių perkamoji galia, o tai vėliau gali mažinti ir verslų pajamas. Taigi, ypatingai toms įmonėms, kurių nemažą pajamų dalį sudaro gyventojų pirkiniai, reikia pradėti galvoti apie pajamų kritimą. Jau nekalbant apie tai, kad jis ir taip krito dėl kylančių kainų, todėl dabar galvoje – ne naujų darbuotojų paieškos.

Ir pabaigai. Reikia nepamiršti, kad ekonomika visada vystosi ciklais, o išlošiančių ir pralošiančių gali būti tiek augimo, tiek nuosmukio laikais. Galbūt šiandieninė situacija lems tai, kad Lietuvoje liks nemažas kiekis darbingo amžiaus imigrantų, kurie padės bent kažkiek apkamšyti šlubuojančią demografinę situaciją, o įmonės, kurios sugebės pasinaudoti darbo rinkos pokyčiais, pritrauks pas save geresnius darbuotojus.

Registruotis į Živilės Simonaitytės seminarus