advokatė Aušra Maliauskaitė-Embrektė
Opcionai – kas tai ir kaip jie kvalifikuojami Lietuvos teisėje
Publikuota: 2023-05-05
Opcionas (pasirinkimo sandoris) – itin dažnas susitarimas tarptautiniuose sandoriuose. Vakarų valstybėse opcionų sutartys žinomos jau ilgą laiką, o ir Lietuvoje tokio pobūdžio susitarimai vis populiaresni. Dažniausiai šiuo susitarimu nustatoma teisė reikalauti pirkti arba parduoti vertybinius popierius (pvz., akcijas) ir įtvirtinama akcininkų sutartyse. Tačiau pagal opciono sutartį galima nustatyti teisę reikalauti pirkti (parduoti) ir kitą turtą. Pastaruoju metu dažnėja darbuotojų akcijų opcionai ir opcionų programa (angl. ESOP, Employee Stock Ownership Plan) kaip darbuotojų skatinamoji priemonė, siekiant pritraukti bei išlaikyti kompetentingus darbuotojus. Šie opcionai Lietuvoje suaktyvėjo nuo 2020 m., kai įsigaliojo darbuotojams taikoma gyventojų pajamų mokesčio lengvata.
Iki šiol nacionalinėje teisėje nebuvo aiškaus opciono sutarties teisinio reguliavimo ar teismų praktikos formuojamų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių. Šią spragą pradeda pildyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2023 m. kovo 8 d. nutartimi, kurioje analizuojami itin reikšmingi klausimai dėl opciono sutarties sampratos, opciono sutarties ir preliminariosios sutarties santykio bei šalių sudaryto susitarimo dėl akcijų perleidimo ateityje kvalifikavimo. Toliau aptariami esminiai šios nutarties išaiškinimai.
Opciono sutarties samprata ir kvalifikuojantys požymiai
Visų pirma, LAT nurodė, jog nors opciono sutarties Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK) neapibrėžia kaip atskiros sutarties rūšies, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, CK normos nedraudžia šalims sudaryti opciono sutarčių ar kitų panašių susitarimų. Taip pat CK normose nėra pateikiama opciono sutarties apibrėžtis, tačiau tokio sandorio samprata ir jo esminiai elementai nurodomi kituose Lietuvos teisės aktuose. Bendriausia prasme opciono sutartis turėtų būti suprantama kaip sutarties šalies įsigyta teisė ateityje pirkti ar parduoti akcijas ar kitą turtą, o kita opciono sutarties šalis prisiima pareigą pirkti ar parduoti sutartą kiekį turto pagal opciono sutartyje nustatytas sąlygas.
Nagrinėdamas Europos Sąjungos bei nacionalinėje teisėje pateiktas opciono sutarties sampratas, LAT išskyrė ir esminius šią sutartį kvalifikuojančius požymius: (i) opciono pirkėjo teisė, o ne pareiga (ii) įsigyti ar parduoti (iii) prekes, finansines priemones, valiutą ar kitokį finansinį turtą (iv) už sutarties sudarymo metu nustatytą kainą (v) ateityje, vykdymo dieną ar anksčiau. Aptarti požymiai leidžia daryti išvadą, jog opciono sutarties objektas yra ne konkretus turtas, o tik teisė jį įsigyti ateityje.
Kasacinis teismas taip pat aptarė ir opciono sandorio atlygintinumo klausimą. LAT pažymėjo, jog nors opciono sutartis yra atlygintinė bendrosios teisės jurisdikcijos valstybėse, Lietuvos teisėje opciono sandorio atlygintinumas nėra būtinasis šios sutarties elementas. CK įtvirtinta sutarties samprata, sutarčių skirstymas į atlygintines ir neatlygintines bei sutarčių laisvės principas patvirtina, jog šalys gali susitarti ir dėl neatlygintinų opciono sutarčių.
Opciono sutarties ir preliminariosios sutarties santykis
Kadangi nacionalinėje teisėje nėra detalaus opciono sutarties reguliavimo, iki šiol nebuvo aiškus jos atskyrimas nuo preliminariosios sutarties. Šis klausimas itin reikšmingas, kadangi preliminariosios sutarties atveju šalis negalėtų reikalauti sutartį įvykdyti natūra. Analizuodamas šį klausimą LAT konstatavo, jog opciono sutartis nėra ir negali būti prilyginama preliminariajai sutarčiai. Tai reiškia, kad opciono turėtojas, priešingai nei preliminariosios sutarties atveju, turi teisę reikalauti įvykdyti opciono sutartį natūra, o ne tik reikalauti nuostolių atlyginimo.
Atsižvelgdama į tai, jog opciono sutartį kvalifikuojantys požymiai turi panašumų į preliminariosios sutarties požymius, teisėjų kolegija taip pat apibrėžė šiuos pagrindinius sutartis skiriančius požymius:
Visų pirma, preliminariąja sutartimi yra įforminamas šalių ketinimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o opciono sutartis turi savarankišką objektą – išvestinį vertybinį popierių (opcioną), susijusį su perleidžiamu turtu, kurį tik numatoma įsigyti ar perleisti ateityje.
Antra, preliminariojoje sutartyje nustatomos abipusės šalių teisės ir pareigos, o opciono sutartyje įpareigojimai abiem sutarties šalims neatsiranda: opciono pirkėjas įgyja teisę pasirinkti sudaryti sutartį ateityje ar ne, o pareiga sudaryti sutartį ateityje saisto tik opciono pardavėją.
Trečia, opciono sutartimi sukuriami ne ikisutartiniai, o sutartiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, opciono pirkėjas, priešingai nei preliminarios sutarties atveju, turi teisę reikalauti sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. įvykdyti opciono sutartį natūra.
Opciono sutarties formos reikalavimai
LAT taip pat analizavo praktikai reikšmingą klausimą, ar šalių susitarimui dėl opciono yra taikomas notarinės formos reikalavimas. Analizuodamas CK normas kasacinis teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas notarinės formos reikalavimą nustato tik akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai ir šis reikalavimas nėra taikomas jokioms kitoms sutarčių rūšims, kuriomis susitariama dėl akcijų perleidimo ateityje. Kaip minėta, opciono sandoris yra sutartis dėl teisės įsigyti turtą ateityje, todėl susitarimas gali būti sudaromas laikantis tik bendrųjų sutarčių formos reikalavimų. Paminėtina, jog vėlesnis opciono susitarimą įgyvendinantis sandoris jau turėtų būti sudaromas laikantis ir notarinės formos reikalavimų, jei atitinka įstatyme įtvirtintus kriterijus (pvz., uždarosios akcinės bendrovės akcijų pirkimo r pardavimo atveju, kai parduodama 25 % ar daugiau akcijų arba akcijų pardavimo kaina yra didesnė nei 14 500 EUR, išskyrus tam tikras išimtis).
Apibendrinant, LAT formuojama praktika padeda išsklaidyti neapibrėžtumą dėl opciono sutarties kvalifikavimo ir turėtų dar labiau paskatinti tokio pobūdžio susitarimų taikymą Lietuvoje. Opcionų plėtrai pagrindą sudaro ir Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimai, numatantys akcijų klasių liberalizavimą.
