Vadovų civilinė atsakomybė už įmonės padarytus konkurencijos teisės pažeidimus – minisja (ne)įmanoma?

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) vis dažniau skiria solidaus dydžio baudas už įmonių padarytus konkurencijos teisės pažeidimus. Tai neramina įmones ir tampa dideliu galvos skausmu įmonių vadovams.

Konkurencijos taryba turi teisę kreiptis į teismą dėl vadovo atžvilgiu taikytinos administracinės atsakomybės už prisidėjimą prie įmonės (ūkio subjekto) sudaryto draudžiamo konkurentų susitarimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Tokiu atveju privalu įrodyti, jog įmonės vadovas prisidėjo prie padaryto pažeidimo vienu iš alternatyvių būdų: (i) tiesiogiai prisidėjo prie daromo pažeidimo; (ii) tiesiogiai neprisidėjo prie daromo pažeidimo, tačiau turėjo pagrindą įtarti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas daro pažeidimą, bet nesiėmė veiksmų užkirsti kelią šiam pažeidimui; (iii) nežinojo, nors privalėjo žinoti, kad jo vadovaujamas ūkio subjektas padarė ar daro pažeidimą.

Konkurencijos tarybai teisme įrodžius vieną iš šių vadovo prisidėjimo prie padaryto pažeidimo alternatyvų, teismas gali vadovui nuo 3 iki 5 metų apriboti teisę eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, būti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens kolegialaus priežiūros ir (arba) valdymo organo nariu. Be minėto teisės apribojimo, papildomai gali būti skiriama bauda iki 14 481 eurų.

Visgi kyla kitas klausimas – ar vadovai gali jaustis ramūs, jog jų asmeninė atsakomybė galima išimtinai tik tokia apimtimi? Administracinės atsakomybės plotmėje – taip. Tačiau, jeigu klausimą analizuojame kur kas plačiau ir konceptualiau, – ne. Įmonė, kuriai Konkurencijos taryba paskyrė baudą, turi teisę civilinėje byloje reikalauti iš įmonei konkurencijos teisės pažeidimo darymo metu vadovavusio vadovo priteisti įmonės patirtą žalą.

Tokioje byloje įmonė privalo įrodyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: (i) neteisėtus vadovo veiksmus (įstatymuose nustatytų imperatyvų nevykdymą / netinkamą vykdymą); (ii) žalą, kurios apskaičiavimo algoritmo turinį sudaro Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos paskirta bauda, iš kurios atimama įmonės gauta nauda (jeigu tokia nauda gauta būtent dėl padaryto konkretaus konkurencijos teisės pažeidimo); (iii) priežastinį ryšį tarp atliktų vadovo neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Ketvirtoji civilinės atsakomybės sąlyga – įmonės vadovo kaltė (pasireiškianti paprasto neatsargumo forma) – yra preziumuojama, todėl įmonei šios civilinės atsakomybės sąlygos įrodinėti nereikia. Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės taikymo, byloje turėtų įrodyti, jog jis yra nekaltas.

Lietuvoje tokios susiklostančios situacijos, kai įmonė nusprendžia vadovo (paprastai jau buvusio) atžvilgiu inicijuoti civilinę bylą dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, nėra jokia naujiena. Minėta, jog galiojantis teisinis reguliavimas tai numato, o teismuose šiais klausimais nagrinėjamos bylos teorinę galimybę paverčia praktine.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) jau yra nagrinėjęs bylą, kurioje analizavo klausimą, ar, Konkurencijos tarybai paskyrus baudą įmonei už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus, yra pagrindas / nėra pagrindo spręsti klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo vadovo atžvilgiu.[1]

Šioje byloje LAT suformulavo teisės taikymo taisyklę, pagal kurią tuo atveju, kai įmonei Konkurencijos taryba skiria baudą už konkurencijos teisės pažeidimą, įmonė turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš įmonės vadovo. Teisėjų kolegija, įvertinusi Konkurencijos tarybos nutarime (kurio teisėtumas jau buvo patikrintas teismine tvarka) konstatuotas aplinkybes dėl draudžiamo susitarimo, nusprendė, kad šiuo atveju yra nustatyti atsakovų (vadovo ir valdybos narių) neteisėti veiksmai – sprendimas, prieštaraujantis imperatyviosioms teisės normoms, t. y. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punktui, dėl to (priežastinis ryšys) įmonei buvo skirta 218 695,61 eurų bauda (žala).

Šioje byloje LAT atkreipė dėmesį taip pat ir į tai, kad, nustatant konkrečios įmonės patirtos žalos dydį, svarbu neizoliuotai vertinti Konkurencijos tarybos paskirtos baudos dydį, privalu žvelgti plačiau. LAT pažymėjo, kad teisingam ginčo išsprendimui būtina nustatyti konkretų įmonės naudos, gautos iš draudžiamo susitarimo vykdymo, dydį. Tik nustačius šį dydį, galima spręsti klausimą dėl žalos įskaitymo į įmonės gautą naudą. Kadangi žemesnės instancijos teismai šioje konkrečioje byloje įmonės gautos naudos dydžio nenustatė, LAT šią bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Įdomu tai, jog, bylą iš naujo išnagrinėjus Lietuvos apeliaciniam teismui, nustatyta[2], kad dėl padaryto konkurencijos teisės pažeidimo įmonės gauta nauda (grynasis pelnas) šiuo konkrečiu atveju viršijo Konkurencijos tarybos paskirtą baudą. Dėl šios priežasties byloje buvo nuspręsta, jog vadovas (valdybos nariai) įmonei žalos nesukėlė, nors neteisėtus veiksmus buvo atlikę. Taigi, ieškinys šiuo pagrindu (neįrodžius realiai įmonės patirtos žalos) buvo atmestas.

Vis dėlto tokia byloje susiklosčiusi individuali situacija – įmonės gauta nauda (grynasis pelnas) dėl padaryto konkurencijos teisės pažeidimo viršija Konkurencijos tarybos paskirtą baudą – labiau išimtis nei taisyklė. Paprastai Lietuvoje susiklostančios situacijos yra priešingos, t. y. Konkurencijos tarybos paskirta bauda įprastai būna didesnė nei įmonės gauta nauda (grynasis pelnas) dėl padaryto konkurencijos teisės pažeidimo. Būtent tokiais atvejais galima kalbėti apie įmonės naudai iš vadovo priteistiną konkretaus dydžio žalą. Natūralu, jog vadovas, stengdamasis išvengti civilinės atsakomybės, tokios kategorijos bylose įrodinėja, kad jis yra nekaltas. Tačiau tai padaryti yra arba labai sunku, arba netgi neįmanoma, nes, pavyzdžiui, LAT labai aiškiai yra konstatavęs, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo[3]. Taigi, ką daryti vadovams, nenorintiems į tokias situacijas / bylas pakliūti?

Siekiant užbėgti įvykiams už akių ir išvengti tokių tiek įmonėms, tiek vadovams nemalonių situacijų, prevenciškai rekomenduotina vadovams įmonėje pasitvirtinti ir, žinoma, tuomet efektyviai taikyti konkurencijos pažeidimų prevencijos taisykles. Taisyklės turėtų numatyti aiškų algoritmą, kuris taikomas, sprendžiant klausimą dėl įmonės planuojamų atlikti veiksmų atitikties konkurencijos teisės taisyklėms.

Kita vertus, suprantama ir tai, jog net ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintų taisyklių interpretavimas, laikui bėgant, gali pasikeisti. Tokiu atveju gali susiklostyti situacijos, kai net ir įmonės viduje patvirtintų konkurencijos pažeidimų prevencijos taisyklių taikymas negalėtų suteikti šimtaprocentinės apsaugos įmonei / jos vadovui konkurencijos teisės pažeidimo atveju.

Šią riziką, tikėtina, geriausiai suvaldytų įmonės sprendimas drausti įmonės vadovus civilinės atsakomybės draudimu. Draudimo sutartyje įmonei (draudėjui) svarbu su draudiku susitarti, kad draudimo išmoka mokama ir tais atvejais, kai vadovas dėl konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo(-ų) sukelia žalą įmonei. Tokiu atveju tiek įmonė, tiek vadovas galėtų jaustis ramiau, nes, konstatavus draudiminio įvykio sąlygas, vadovo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas turėtų išmokėti įmonei draudimo išmoką.

Žinoma, tai tik keli bendro pobūdžio pastebėjimai, naudingi sėkmingesniam rytojui – individualūs konkrečios įmonės lūkesčiai bei siekiai gali lemti ir kitokius konkrečiai situacijai subalansuotus bei praktiškai įgyvendintinus sprendimus.

Parengė advokatų kontoros „Glimstedt” vadovaujančioji partnerė, advokatė prof. dr. Solveiga Vilčinskaitė ir vyresnioji teisininkė, advokatė Renata Jankutė-Timofejenko.