Kai darbuotojas yra kartu ir akcininkas: nekonkuravimo susitarimų iššūkiai

Siekiant apsaugoti teisėtus verslo interesus, nekonkuravimo susitarimai sudaromi įvairiose srityse, įskaitant akcijų ar verslo perleidimo, bendro verslo (angl. joint venture) kūrimo sandorius, darbo santykius ir kt. Kai kurių atskirų sričių nekonkuravimo susitarimų reguliavimas aiškus, tačiau klausimų kyla tada, kai santykiai susipina – aptariamu atveju bendrovės akcininkas yra kartu ir darbuotojas. Tokio pobūdžio susitarimai yra įprasta praktika, tačiau nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip tokiu atveju reikėtų tinkamai nustatyti akcijas perleidžiančio ir kartu darbo santykius nutraukiančio asmens nekonkuravimo sąlygas. Būtent tai ir aptarsime šiame straipsnyje.

Europos Sąjungos teisės reguliavimas

Pirmiausia, galimybę akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtinti nekonkuravimo sąlygas iš dalies reglamentuoja Europos Sąjungos teisė, kuri atitinkamai nustato ir tam tikrus reikalavimus tokio pobūdžio susitarimams.

Vienas svarbiausių elementų, lemiančių susitarimo dėl nekonkuravimo teisėtumą, yra jo trukmė. Europos Komisijos (toliau – Komisija) pranešime dėl būtinųjų ir su įmonių koncentracija tiesiogiai susijusių apribojimų pateikta pagrindinė nekonkuravimo susitarimams taikoma terminų skaičiavimo taisyklė – nekonkuravimo sąlygos laikomos pagrįstomis: (i) 2 metų laikotarpiui, kai verslo perdavimas apima prestižą (angl. goodwill); (ii) laikotarpiui iki 3 metų, kai perdavimas apima ir prestižą, ir praktinės patirties (angl. know-how) perdavimą. Pažymima, jog šie Komisijos pateikti terminai yra pavyzdiniai, o išskirtiniais atvejais gali būti pateisinami ir ilgesni, pvz., 5 metų terminai. Komisija savo sprendimuose yra nurodžiusi, jog, sprendžiant dėl ilgesnio termino nustatymo, reikėtų atsižvelgti į tai, kiek laiko pardavėjui prireiktų, kad susikurtų savo klientūrą; kiek laiko reikėtų, kol į rinką patekę nauji produktai ar nauji prekių ženklai būtų priimami vartotojų; per kiek laiko po verslo pardavimo pardavėjas, nesant ribojamųjų sąlygų, galėtų sėkmingai grįžti į rinką ir kt.[1]

Komisijos sprendimuose aptariamas ir kitas reikšmingas nekonkuravimo susitarimų elementas – nekonkuravimo teritorija. Nustatant akcininkams nekonkuravimo sąlygas, nekonkuravimo geografinė taikymo sritis turi būti ribojama tiek, kiek tai objektyviai būtina ribojimo tikslui pasiekti. Pagal įprastą praktiką, kurios laikosi ir Teisingumo Teismas, susitarimai neturėtų būti išplėsti už teritorijos, kurioje sandorio sudarymo metu veikia atitinkamas verslas, ribų.[2] Remiantis anksčiau minėtu Komisijos pranešimu, išimtiniais atvejais nekonkuravimo sąlygos geografinė taikymo sritis gali būti išplečiama ir į teritorijas, į kurias pardavėjas dar tik planuoja plėstis.

Atkreiptinas dėmesys, jog esminis nekonkuravimo susitarimų elementas – kompensacija už nekonkuravimą bei jos dydis – Europos Komisijos praktikoje nėra detalizuojamas.

Nekonkuravimo įsipareigojimų reglamentavimas civiliniuose santykiuose

Akcijų pirkimo–pardavimo santykius iš esmės reglamentuoja Civilinis kodeksas ir Akcinių bendrovių įstatymas. Tačiau minėti teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina jokių nuostatų dėl galimybės akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti nekonkuravimo susitarimą ir atitinkamai nenustato jokių tokiam susitarimui taikytinų sąlygų.

Kita vertus, Civiliniame kodekse vis dėlto yra kitokius teisinius santykius reglamentuojančių nuostatų, kurios nustato galimybę susitarti dėl nekonkuravimo sąlygų, o būtent Civilinis kodeksas nustato galimybę prekybos agentui ir atstovaujamajam sutartyje susitarti dėl nekonkuravimo įsipareigojimų. Tad žinant, kad akcijų pirkimo–pardavimo santykius reglamentuojantys teisės aktai aiškiai nereglamentuoja nekonkuravimo sąlygų, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.8 straipsnyje nustatytas įstatymo analogijos taisykles bei prisimenant teismų praktiką iki 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos Darbo kodekso, aktualu atsižvelgti ir į nuostatas dėl nekonkuravimo susitarimui su prekybos agentu taikomus reikalavimus.

Civilinio kodekso 2.164 straipsnyje įtvirtinta, jog prekybos agentas ir atstovaujamasis raštu sutartyje gali numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne ilgiau kaip 2 metus nekonkuruos su atstovaujamuoju. Kaip minėta, analogiškas 2 metų terminas, išskyrus tam tikras išimtis, taikomas ir pagal Komisijos keliamus reikalavimus.

Prekybos agento nekonkuravimo atveju nekonkuravimo teritorijai keliami reikalavimai taip pat itin panašūs į nustatytus Komisijos sprendimuose. Pagal minėtas Civilinio kodekso nuostatas, prekybos agento konkurencijos ribojimas gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ar paslaugų rūšimis arba klientų grupe ir teritorija, kurios prekybos agentui buvo patikėtos.

Svarbu tai, kad, pagal aptariamas Civilinio kodekso nuostatas, jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Tad įstatyme aiškiai nustatyta prekybos agento teisė į kompensaciją už nekonkuravimą, kuri atitinka atstovaujamojo pareigą mokėti tokią kompensaciją prekybos agentui. Nors teisė apibrėžti kompensacijos dydį ir mokėjimo tvarką paliekama pačioms šalims, tačiau toks dydis, remiantis teismine praktika, turėtų būti sąžiningas, teisingas bei adekvatus nustatytiems ribojimams.

Nekonkuravimo susitarimo reguliavimas darbo santykiuose

Nors akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra civilinis sandoris, tačiau tuo atveju, kai akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatomas nekonkuravimo įsipareigojimas akcininkui, kuris kartu yra ir bendrovės darbuotojas, išlieka rizika, jog teismai, analizuodami nekonkuravimo sąlygos pagrįstumą, galėtų vertinti ir Darbo kodekse įtvirtintus reikalavimus.

Viena vertus, ši nuomonė grindžiama tuo, kad, pagal Darbo kodekso 33 straipsnio 5 dalies nuostatas, darbuotojas ir darbdavys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl Darbo kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, o tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos. Antra vertus, teisminėje praktikoje pripažįstama, jog darbuotojas laikomas silpnesne darbo santykio šalimi, tad ginčo atveju natūraliai gali būti skiriamas didesnis dėmesys tokiam akcininkų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytam nekonkuravimo susitarimui.

Šią nuomonę, be kita ko, pagrindžia ir teismų praktika, pavyzdžiui, vienoje byloje teismas, vertindamas tarp akcininkų sudaryto nekonkuravimo susitarimo pagrįstumą, kėlė klausimą, ar bendrovės akcininko statuso atsiradimas, galiojimas ir pabaiga kokia nors forma buvo susieti su ieškovo ir bendrovės darbo sutarties galiojimu ir darbo santykiais[3]. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog, sprendžiant dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytinų nekonkuravimo sąlygų, gali būti aktualu analizuoti ir Darbo kodekse nustatytus reikalavimus nekonkuravimo susitarimams.

Visų pirma pastebėtina, jog Darbo kodeksas įtvirtina detalią nekonkuravimo susitarimų galiojimo trukmę. Pagal Darbo kodekso 38 straipsnį, susitarimas dėl nekonkuravimo gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Šis susitarimas negali galioti ilgiau nei 2 metus po darbo sutarties pasibaigimo. Darbo kodeksas taip pat aiškiai reglamentuoja ir kitą reikšmingą nekonkuravimo susitarimų elementą – nekonkuravimo teritoriją. Nustatyta, jog ribojimas darbuotojui pasirinkti darbą, veiklą ar verslą galioja toje geografinėje teritorijoje, kuri yra apibrėžta susitarime. Kita vertus, nustatant teritorijos ribas, turi būti vadovaujamasi esminiais sąžiningumo ir protingumo principais, todėl nekonkuravimo teritorija turėtų apimti tik bendrovės veiklos teritoriją ir (ar) išimtinais atvejais teritoriją, kurioje planuojama pradėti veiklą.

Pastebėtina, jog aptarti Darbo kodekse nustatyti reikalavimai dėl nekonkuravimo termino ir teritorijos yra iš esmės panašūs į Komisijos sprendimuose bei Civiliniame kodekse nustatytus minėtus reikalavimus.

Svarbu tai, jog Darbo kodekse yra nustatyta aiški kompensacijos mokėjimo tvarka – nustatyta, kad nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui privalo būti mokama kompensacija, kurios dydis turi būti ne mažesnis kaip 40 % darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Analizuojant teismų praktiką galima pastebėti, jog, darbdaviui apskritai nemokėjus darbuotojui nekonkuravimo kompensacijos, nekonkuravimo susitarimas nesukeltų jokių teisinių padarinių.

Šie bei kiti Darbo kodekse nustatyti reikalavimai dėl nekonkuravimo susitarimo yra imperatyvūs ir nuo jų negali būti nukrypstama šalių susitarimu, išskyrus Darbo kodekso 33 straipsnio 4 dalyje nustatytomis sąlygomis.

Taigi, aptarti Darbo kodekse nustatyti reikalavimai dėl nekonkuravimo termino ir teritorijos yra iš esmės panašūs į Komisijos sprendimuose bei Civiliniame kodekse nustatytus minėtus reikalavimus, tačiau kyla esminė kolizija dėl kompensacijos už nekonkuravimą.

Kurių reikalavimų turėtų būti laikomasi?

Kaip minėta, nekonkuravimo susitarimų elementų – teritorijos ir terminų – reguliavimas visose srityse yra panašus, tačiau klausimas kyla dėl kompensacijos už nekonkuravimą mokėjimo. Taip pat minėta, jog dėl aptariamo klausimo nėra nei konkretaus bei aiškaus teisinio reguliavimo, nei teisminės praktikos analogiško pobūdžio bylose. Tad nėra iki galo aišku, kurių konkrečių šiame straipsnyje aptartų reikalavimų turėtų būti laikomasi tuo atveju, kai akcininkas, kuris prisiima įsipareigojimą nekonkuruoti, yra kartu ir darbuotojas.

Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų nepamiršti fundamentalaus apsekto, jog nekonkuravimo susitarimu yra ribojama asmens laisvė pasirinkti darbą ir verslą, t. y. konstitucinė vertybė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra būtina žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlyga. Nors teisė laisvai pasirinkti darbą ir verslą nėra absoliuti, asmeniui įsipareigojimu nekonkuruoti nustatomi apribojimai yra galimi tik tuo atveju, jei jie atitinka teisėtus reikalavimus ir užtikrina tinkamą kompensaciją[4].

Taip pat teismų praktikoje pabrėžiama, jog situacijose, kai ribojama asmens teisė konkuruoti, svarbu užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą, o vienos šalies interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningas ir teisingas sąlygas. To neužtikrinus, išlieka rizika, jog ginčo atveju teismai pripažins, jog susidarė esminė šalių nelygybė ir nekonkuravimo sąlyga gali būti pripažinta negaliojančia. Teismų praktikoje galima rasti pavyzdžių, kai teismai pripažino akcininkų sudarytą nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, kadangi šis įtvirtino esminę šalių nelygybę, nes už įsipareigojimą nekonkuruoti asmuo negavo teisingo atlygio[5].

Taip pat atsakymui į klausimą, kokie reikalavimai taikytini tais atvejais, kai akcininkas yra kartu ir darbuotojas, gali būti reikšmingos ir kitos situacijos aplinkybės, pavyzdžiui, kokia dalis akcijų perleidžiama (pvz., kontrolinis akcijų paketas ar mažumos paketas), ar anksčiau su tuo pačiu asmeniu kaip darbuotoju buvo sudarytas nekonkuravimo susitarimas, ar akcijų perleidimas ir (ar) nekonkuravimo susitarimo sudarymas susiję su darbo santykiais tarp šalių ir jų pasibaigimu, kokios apimties ribojimai nustatyti ir kt.

Tad nors teisminė praktika kol kas aiškiai neatsako, kokie reikalavimai taikytini bendrovės akcijas perleidžiančiam jos darbuotojui akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatant nekonkuravimo sutarimą, tačiau akivaizdu tai, jog kiekvienu atveju reikėtų detaliai įvertinti ne tik 3 esmines tokio susitarimo sąlygas (terminą, teritoriją ir kompensavimą), bet ir kitas reikšmingas aptartas aplinkybes.

Išvados

Nors akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra civilinis sandoris ir nekvestionuotina, kad šalys gali jame susitarti dėl nekonkuravimo sąlygų, tačiau ypač tais atvejais, kai akcininkas yra kartu ir darbuotojas, sudarant tokį susitarimą reikėtų itin atidžiai ir atsakingai įvertinti numatomo nekonkuravimo susitarimo terminą, teritoriją, kompensacijos už nekonkuravimą klausimus, konkuravimo ribojimus bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas, advokatas Artūras Tukleris ir teisininkė Goda Dugnaitė.