Jurgita Navikienė. Šešėlinio verslo dienos suskaičiuotos – odontologai, autoservisai po didinamuoju stiklu. Kas kitas?

Registracija į „Automobilių prekyba ir remonto paslaugos: mokesčių, apskaitos ir aplinkosaugos iššūkiai” seminarą

Apie šešėlinį verslą kalbame nuolat, tačiau dėl to šešėlis šalyje nemažėja. Tikriausiai tik suaktyvėję Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) kontrolės veiksmai duoda apčiuopiamų rezultatų. Deja, bet Lietuvos verslininkų sąmoningumas dar nėra tokio lygio, kaip išsivysčiusiose Europos valstybėse, kai didžioji visuomenės dalis supranta – mokesčius reikia mokėti.

Kartais susiklosčiusios aplinkybės, kaip COVID-19 viruso sukelta pandemija ir dėl jos atsiradusi galimybė gauti valstybės paramą šios krizės padariniams sušvelninti, atskleidė, kad nesąžiningas verslas gali paramos ir negauti.

Turi būti vertinama aplinkybių visuma

Taigi, kokie požymiai rodo verslo nesąžiningumą? Požymių, kurie signalizuoja apie šešėlį konkrečioje įmonėje, gali būti ne vienas: nuostolinga veikla, artimas minimaliai mėnesinei algai vidutinis darbo užmokestis, nuolat deklaruojama grąžintina iš biudžeto pirkimo PVM suma, daug avansu iš pirkėjų gautų įplaukų, kurios laikomos ilgą laiką, taip pat apyvartinių lėšų trūkumas.
Paminėtos toli gražu ne visos priežastys, kurios rodo galimą šešėlį, tačiau tik patys tokių įmonių savininkai ir vadovai tikrai žino, kiek gaunamų pajamų neapskaityta arba kiek atlyginimų vokelyje sumokėta. Deja, tokių savininkų naivumas taip pat kelia šypseną – jie mano, kad šešėlio jų valdomose įmonėse nesimato. Todėl norisi įspėti ir patikinti: bent kiek patirties turintis buhalteris, susipažinęs su jūsų įmonės buhalteriniais duomenimis, iš karto galės pasakyti – yra šešėlis ar ne. Dar lengviau situaciją suprasti gali patyrę auditoriai, mokesčių inspektoriai. Jie be didelių pastangų, panaudodami analitines procedūras, aiškiai nustato, ar įmonė vykdo šešėlinę veiklą.

Kai nusitaikoma į konkretų ūkio sektorių

Kalbant apie šešėlinį verslą, ar efektyvu akcentuoti tik tam tikrus ūkio sektorius? Bet kuriuo atveju – tai geriau nei nieko nedaryti. Tačiau tuomet tame sektoriuje kyla nemažai įtampos, kai mokesčių administratorius paskelbia, jog didesnis dėmesys bus skiriamas tam tikrą veiklą vykdančių įmonių kontrolei. Visų patikrinti neįmanoma, tačiau to ir nereikia – tikrai yra nemažai sąžiningo verslo pavyzdžių.
Atrodo, kad, akcentuojant konkrečius sektorius, galėtų suveikti rinkos savireguliacijos mechanizmai – nesąžiningos įmonės sunkiau rastų darbuotojų, verslo partneriai jomis neturėtų pasitikėti. Tačiau realybė liudija ką kitą: nors kai kuriose įmonėse yra didelė darbuotojų kaita – jos vis tiek randa naujų darbuotojų, jeigu tiekėjai nesuteikia mokėjimo atidėjimų – tada mokama grynais pinigais arba atsiskaitoma iš anksto. Ir jos vegetuoja jau ne vieną dešimtmetį. Panagrinėjus tokių įmonių finansines ataskaitas, susidaro įspūdis, kad naudingiau tokioms įmonėms buvo jau seniai užsidaryti, negu tęsti veiklą.

Dienos suskaičiuotos

Šešėlinio verslo „aukso amžius“ praeina, vis daugiau išorinių aplinkybių jas skatina dirbti skaidriau: reikia išrašyti sąskaitą už prekę ar paslaugą, pirkėjas nebenori atsiskaityti grynais pinigais – tik banko pavedimu ar kortele. Darbuotojai pageidauja gauti visą atlyginimą legaliai į banko kortelę, o kai kurie verslo partneriai nebenori turėti jokių sandorių su nesąžiningo verslo įmonėmis, nes tai pakenks jų reputacijai.
Šios aplinkybės vis labiau daro įtaką verslui, taip blogindamos nesąžiningo verslo galimybes toliau gyvuoti. Visgi šešėlinis verslas vis randa tokių, kurie linkę bendradarbiauti, o dalis darbuotojų vis dar toleruoja algas vokeliuose, kai įmonės vadovas pasiūlo rinktis didesnę algą „į rankas“ arba, sumokėjus mokesčius, gauti mažesnį atlyginimą.

Renkasi riziką vietoje saugumo

„Kai pagaus, tada pagalvosime, kaip išsisukti“. Liūdna, bet dar ir šiandien tenka išgirsti tokią frazę. Ją dažniausiai ištaria senosios kartos verslininkai – jie rizikuoja ir tikina, kad dažnai ši rizika pasiteisina. Kartais juos VMI pasikviečia pasiaiškinti, iš kokių lėšų įsigytas nekilnojamasis turtas ar prabangus automobilis. Tokiu atveju dangstomasi šeimos nariais – pavyzdžiui, tikinama esą turtas įsigyjamas tėvų, brolių, seserų ar senelių vardu, kurie vėliau šį turtą jam padovanojo.
Šešėlinį verslą vykdančios įmonės kartais taip pat sulaukia patikrinimų – tada priskaičiuojami papildomi mokesčiai. Šešėlinio verslo atstovai sumoka papildomai priskaičiuotus mokesčius, baudas, delspinigius ir toliau vykdo savo nesąžiningą verslą jiems įprastu būdu – kiek įmanoma, neregistruojant pajamų bei toliau mokant atlyginimus vokeliuose.

Raginami keisti blogus įpročius

Į klausimą, ar šešėlis išnyks, nėra vienareikšmio atsakymo. Žinoma, būtų idealu, jei taip įvyktų. Tačiau taip nėra nė vienoje, net labiausiai išsivysčiusioje, pasaulio šalyje. Tačiau skiriasi mastai. Jeigu Lietuvoje šešėlinis verslas, turimais duomenimis, sudaro iki ketvirčio bendrojo vidaus produkto, tai, pavyzdžiui, Šveicarijoje jis gali būti keletą kartų mažesnis. Tokių skirtumų priežastys pačios įvairiausios – nuo visuomenės sąmoningumo ir sąžiningumo lygio iki valstybės mokesčių sistemos ar kontrolės veiksmų politikos.
Nors Lietuvos mokesčių administratorius turi išmaniosios mokesčių administravimo sistemos „i.MAS“ įrankius ir mokesčių mokėtojams atskleidžia dalį duomenų apie sukauptą informaciją, tačiau šešėlinio verslo atstovai įpročių nekeičia – sulaukę patikrinimų dar bando išsisukti, nors galiausiai sumoka priskaičiuotus mokesčius.
Belieka tik palinkėti vis dar šešėlinio verslo atstovams – susimąstykite patys ir keiskite blogus įpročius, nes jūsų įmonių pateikiami duomenys patyrusiems mokesčių specialistams išduoda apie įmonėje esantį šešėlį.
 
Registracija į „Automobilių prekyba ir remonto paslaugos: mokesčių, apskaitos ir aplinkosaugos iššūkiai” seminarą