Konfidencialios informacijos apsaugos ir nekonkuravimo susitarimai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje sprendė klausimą dėl konfidencialios informacijos ir nekonkuravimo susitarimų (ne)galiojimo.

Faktinės bylos aplinkybės

Darbdavys teismo prašė priteisti iš darbuotojo baudą už susitarimo dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo pažeidimą. Darbuotojas priešieškiniu prašė teismo Susitarimą pripažinti negaliojančiu.

Teismo išaiškinimai

Atsiliepime į kasacinį skundą darbdavys nurodė, kad ginčo Susitarime šalys konkuruojančią veiklą apibrėžė plačiau, nei tai nustatyta DK 38 straipsnyje, t. y. įtraukė su darbdaviu konkuruojančių įmonių veiklos skatinimo ar plėtojimo apribojimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į verslo modelių ir verslo organizavimo teisinių formų įvairovę, taip pat į įstatymo leidėjo siekį naujuoju DK liberalizuoti darbo teisinius santykius, išaiškintina, jog DK 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apibrėžti, kokia konkrečiai yra draudžiama darbuotojui veikla, gali būti aiškinama plačiau. Darbdaviai ir darbuotojai, atsižvelgdami į konkrečios industrijos poreikius, įprastas praktikas ir kitus reikšmingus aspektus, turi turėti galimybę patys susitarti dėl konkuruojančios veiklos apibrėžimo, įtraukti į jį tuos elementus, kurie jiems atrodo reikalingi ir reikšmingi konkrečioje industrijoje, nes tik taip gali būti užtikrinamas tokių susitarimų veiksmingumas. Byloje buvo nustatyta, kad darbuotojas skatino kitų konkuruojančių asmenų veiklą, pasinaudodamas darbdavio saugoma komercine paslaptimi (kainomis, už kurias darbdavio klientai sutinka pirkti prekes, transportavimo sąlygomis, klientų sąrašu, kontaktais), taip pat darbdavio geru vardu, ieškojo jiems klientų. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina darbuotojui įstatymu priskirtos pareigos saugoti komercinę (gamybinę) paslaptį nevykdymo ir įsipareigojimų nevykdyti konkuruojančios veiklos pažeidimo sąsają. Todėl, teismo vertinimu, darbuotojas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Susitarimo nuostatas būtent dėl pareigos nekonkuruoti.
Teismas taip pat pažymėjo, kad Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas kompensacijos už nekonkuravimą teisinio reglamentavimo būdą, kodekse darbdavio pareigą mokėti kompensaciją įtvirtino imperatyviai („turi būti apibrėžta“, „turi būti mokama“), nustatė aukštus kriterijus darbuotojams, su kuriais gali būti sudaromi nekonkuravimo susitarimai:

1. specialių žinių ar gebėjimų turėjimo kriterijų;
2. jų galimumo būti pritaikytiems konkuruojančioje su darbdaviu veikloje;
3. žalos darbdaviui kriterijų.
Taip pat įstatymų leidėjas įtvirtino kompensacijos procentinio dydžio kartelę – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbo sutarties pasibaigimo metu buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Nurodytas nekonkuravimo susitarimų teisinio reglamentavimo būdas indikuoja, kad įstatymų leidėjas siekė, jog tokie susitarimai būtų sudaromi tik kaip tam tikra išimtis iš darbuotojo teisės laisvai pasirinkti darbą ar verslą, esant pagrįstam darbdavio poreikiui. Toks poreikis gali egzistuoti, pavyzdžiui, tais atvejais, kai darbuotojas turi komerciškai vertingų kompetencijų, kurios, panaudotos konkuruojant, darytų darbdaviui žalos, arba tais atvejais, kai darbuotojas, dirbdamas pas darbdavį, įgyja tam tikros informacijos, kuri tampa neatsiejama jo gebėjimų dalimi ir todėl jis negali jos nenaudoti, nes šia informacija asmuo remiasi neracionaliu, pasąmonės lygmeniu, taip pat tais atvejais, kai atitinkamo darbuotojo perėjimas dirbti pas konkurentą pats savaime galėtų daryti darbdaviui reputacinės žalos, ir kitais atvejais esant svarių pagrindų. Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad darbdavys yra laikomas stipresniąja darbo teisinių santykių šalimi, be to, nekonkuravimo susitarimai iš esmės visuomet sudaromi darbdavio iniciatyva, naudai ir interesais, darbdaviui, siekiančiam riboti darbuotojo konstitucines teises, tenka pozityvioji pareiga teisingai atlyginti darbuotojui už jo teisių ribojimą. Kadangi pareiga mokėti kompensaciją teisiniame reglamentavime įtvirtinta imperatyviai ir yra ribojama laiko atžvilgiu darbuotojo nekonkuravimo laikotarpiu, kuris apima darbo santykių trukmę ir laiko tarpą jiems pasibaigus, tai lemia, kad darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito. Tai lemia, kad, sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių. Teismas nurodė, kad šioje byloje nustatyta, kad darbdavys nemokėjo darbuotojui kompensacijos už nekonkuravimą. Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų dėl šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, taip pat iš iki naujojo DK įsigaliojimo suformuotos kasacinės praktikos, nekonkuravimo susitarimo atlygintinumo kontekste teisinis reglamentavimas iš esmės liko nepakitęs – nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą. Taigi situacijos teisinis vertinimas abiem atvejais yra vienodas – darbdaviui apskritai nemokėjus darbuotojui nekonkuravimo kompensacijos, nekonkuravimo susitarimas, kurį darbo sutarties šalys turi teisę sudaryti ir buvo sudarę nagrinėjamo ginčo atveju, nesukėlė darbuotojui teisinių padarinių, taigi negalėjo būti pažeistas darbuotojui realizuojant teisę pasirinkti jo kvalifikaciją ir gebėjimus atitinkantį darbą.

Daugiau seminare:

Konfidencialios informacijos ir nekonkuravimo susitarimai su darbdaviu