Darbdavio pareiga tinkamai informuoti darbuotoją

Lietuvos aukščiausiasis teismas nagrinėjo bylą kurioje sprendė klausimą dėl darbo sutarties šalių teisingo informavimo pareigos.

Faktinės bylos aplinkybės

Darbuotojas Baltarusijos pilietis sudarė darbo sutartį su darbdaviu. Darbo sutartis buvo parengta lietuvių ir jam suprantama kalba. Darbo sutartimi šalys sulygo, kad darbuotojui bus mokami ne mažesni kaip 50 proc. dydžio dienpinigiai, tačiau darbdavys turi teisę darbuotojui mokėti ir didesnius dienpinigius. Darbuotojas darbo pas darbdavį metu gaudavo 100 proc. dienpinigius. Nutraukus darbo sutartį darbdavys teigė, kad su darbuotoju visiškai atsiskaitė, tačiau darbuotojas kreipėsi į DGK, prašydamas pripažinti darbo sutarties nuostatą dėl dienpinigių mažinimo negaliojančia ir priteisti nesumokėtą 3431,20 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių ir darbo užmokesčio, mokamo per prastovą, sumą bei netesybas.

Teismo išaiškinimai

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl darbo užmokesčio darbuotojui išmokėjimo grynaisiais pinigais fakto. Išmokėjimo faktą darbdavys įrodinėjo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiais, kuriuose buvo darbuotojo parašai po žyma „gavėjo parašas“.

Teismas nurodė, kad teisingas informavimas apie darbo sutarčiai svarbias aplinkybes yra neatsiejama darbo sutarties šalies sąžiningo elgesio dalis. DK 25 str. 1 d. skirta reglamentuoti darbo sutarties šalių bendradarbiavimui apsikeičiant informacija ne apie bet kokias aplinkybes, o apie reikšmingas aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą, kurios, be kita ko, gali lemti tam tikrų naujų teisių ar pareigų atsiradimą, papildomas garantijas darbuotojui (pvz., darbuotojui nustatytą neįgalumą, gimusį vaiką, narystę darbo taryboje ar profesinėje sąjungoje, pasikeisiančias darbo sąlygas, komandiruotės išlaidų apmokėjimo tvarką ir pan.), turimų teisių įgyvendinimą (pvz., prašymas suteikti atostogas) ir kt.

Byloje kilo klausimas dėl darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, parengtų lietuvių kalba, pateikimo pasirašyti darbuotojui, nemokančiam lietuvių kalbos. Informacija apie apskaičiuotą ir mokamą darbo užmokestį nevertintina kaip turinti reikšmės darbo sutarties sudarymui, vykdymui ir nutraukimui. Tokios informacijos pateikimas darbuotojams yra atskirai reglamentuota darbdavio pareiga.

Teismas nurodė, kad DK 148 str. 1 d. tiesiogiai reglamentuoja informacijos apie darbo užmokestį ir dirbtą darbą pateikimo darbuotojui – darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Taigi šiai darbdaviui tenkančiai informavimo pareigai DK 25 str. tiesiogiai netaikomas. Informacijos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį pateikimas darbuotojui yra reguliariai atliekamas rutininis, įprastas, pasikartojantis veiksmas, teismo vertinimu, ši informacija neturi būti privalomai verčiama į darbuotojui suprantamą kalbą, juolab kad tokio reikalavimo darbdaviui nenustato įstatymai, tokio reikalavimo nustatymas lemtų neproporcingas darbdavio patiriamas išlaidas. Teismas sprendė, kad bylą nagrinėję teismai, iš esmės konstatavę darbdavio pareigą dokumentus teikti darbuotojui suprantama kalba, netinkamai aiškino ir taikė DK 25 str. 1, 4 d. nuostatas. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad informacijai apie darbuotojui apskaičiuotą darbo užmokestį pagrįsti darbdavys pateikė tik darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose buvo atsakovo parašai po žyma „gavėjo parašas“. Teismas nurodė, kad kilus ginčui dėl darbo užmokesčio darbuotojui (ne)išmokėjimo, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo užmokestis darbuotojui sumokėtas tinkamai.

Daugiau seminare:

Personalo dokumentai: rengimas, keitimas, gerosios praktikos pavyzdžiai