Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mūsų šalyje įgyvendinama viena iš keturių pagrindinių laisvių – laisvas darbuotojų judėjimas. Todėl Lietuvos gyventojai kartu su savo šeimos nariais įgijo teisę apsigyventi, dirbti, įsigyti gyvenamąjį būstą keliose valstybėse, turėti ten socialinių ir ekonominių interesų.

Taigi piliečiai, kurie yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai, tokiu būdu gali tapti dvigubais rezidentais, jeigu įsidarbina keliose valstybėse ir gauna ten darbo užmokestį. Analogiškai procesas vysta ir su užsienio piliečiais, gyvenančiais ir dirbančiais Lietuvoje. Tačiau kokių problemų gali kilti dėl dvigubo rezidavimo ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Tai ir aptarkime.

Būtina darbdaviams pranešti apie dvigubą rezidavimą

Jeigu pagal Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas fizinis asmuo laikomas Lietuvos rezidentu ir pagal kitos valstybės vidaus norminius aktus jis laikomas tos valstybės rezidentu, kyla klausimų, kurios valstybės rezidentu jį laikyti ne tik mokant mokesčius, bet ir sudarant sutartis.

Tokiais atvejais pradeda galioti taisyklė – rezidentu jis laikomas toje šalyje, kur yra jo pastovi gyvenamoji vieta ir gyvybinių interesų centras, kur jis yra nacionalinis subjektas, t. y. kurios šalies pilietybę jis turi arba yra gavęs.

Lietuvos norminiuose aktuose, kurie numato fizinių asmenų apmokestinimą ir lėšų surinkimą į Lietuvos biudžetą, akcentuojama, kad prievolės taikomos Lietuvos nuolatiniams gyventojams. Nuolatinių Lietuvos gyventojų pripažinimo kriterijai ir išimtys nurodyti GPM įstatymo 4 straipsnyje ir yra siejami su gyvenimu Lietuvoje per mokestinį laikotarpį ir socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta.

Todėl pagrįstai kyla klausimas, ar Lietuvos pilietis visada gali vienareikšmiškai suprasti Lietuvos apmokestinimo taisykles ir netyčia nepadaryti nuostolių Lietuvai?

Tokie klausimai kaip komandiruotpinigių mokėjimas, leidžiami atskaitymai dėl Pelno mokesčio bazės mažinimo, NPD taikymas dėl GPM mažinimo yra nepakankamai išdėstyti mokesčių administratoriaus (VMI) išaiškinimuose. Taigi fiziniai asmenys turėtų informuoti savo darbdavius apie savo rezidavimo vietas, pajamų šaltinius tam, kad vėliau nepatektų į mokestines pinkles.

Dvigubas rezidavimas nėra tapatus dvigubai pilietybei

Lietuvos pilietis – tai asmuo, kuris turi nuolatinį teisinį ryšį su Lietuvos Respublika, grindžiamą abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšis neprarandamas, jei pilietis dirba arba gyvena kitoje valstybėje. Lietuva gina ir globoja savo piliečius ir už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

Rezidentas – tai atitinkamoje valstybėje gyvenantis fizinis asmuo. Todėl Lietuvos pilietis, kuris gyvena, pavyzdžiui, Ispanijoje arba Vokietijoje, turi priimti sprendimą, kaip jis deklaruos savo gaunamas pajamas ir mokės mokesčius, ar taikys dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį.

Teisę patvirtinti, jog asmuo yra atitinkamos valstybės rezidentas, turi tos valstybės mokesčių administratorius. Jeigu fizinis asmuo neturi tokio sprendimo, jis turi mokėti mokesčius visose valstybėse, kur gauna pajamas, tuo pačiu – ir Lietuvoje. Tačiau patikrinimo metu Lietuvos institucijos gali taikyti nuostatą „Kitos valstybės rezidentas“ pagal Lietuvos norminiuose aktuose nustatytus kriterijus. Kas tai yra?

Lietuvos Darbo kodekse nurodoma, kad asmuo gali dirbti per savaitę ne daugiau kaip 60 valandų per visas įmones. Kai gaunama informacija, kad kitoje valstybėje darbuotojas irgi įdarbintas ir dirba visą darbo laiką, t. y. 40 valandų per savaitę, gali kilti įtarimas, kaip asmuo tuo pačiu metu gali dirbti dviejose valstybėse – gal tai yra apgaulingas sandoris?

Atitinkamai tai būtų laikoma sąnaudomis, nemažinančiomis apmokestinamojo pelno. Jeigu darbo užmokestis buvo mokamas iš Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų, gali būti priimtas sprendimas dėl netinkamų lėšų panaudojimo ir šias lėšas reikės atstatyti įmonės sąskaita.

Kitas svarbus momentas – dėl mėnesinio neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD), kuris yra taikomas tik nuolatiniam Lietuvos gyventojui ir tik iš vieno darbdavio. Kai asmuo gyvena ir dirba tuo pačiu metu ir Lietuvoje, ir kitoje valstybėje, mokesčių administratorius gali priimti sprendimą, kad asmuo nėra nuolatinis Lietuvos gyventojas ir jam negalima taikyti mėnesinio NPD.

Tokiu atveju susiformuoja GPM nepriemoka ir fiziniam asmeniui teks mokėti delspinigius. Metinį NPD asmuo gali pritaikyti tik pateikus metinę pajamų mokesčio deklaraciją, kurioje reikia nurodyti visas gautas pajamas kaip Lietuvoje, taip ir už Lietuvos ribų (pasaulines pajamas).

Nuolatiniai Lietuvos gyventojai turi mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo gautų pajamų visose šalyse, kur dirbo. Kiekviena valstybė taip pat skaičiuoja pajamų mokestį nuo fizinių asmenų pagal savo vidines taisykles. Tam, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo, reikia nustatyti rezidavimo valstybę pagal nuolatinę bazę, kaip tai yra apibrėžta VMI įsakyme dėl su tarptautinių dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių taikymo taisyklių. Tai nereiškia, jog Lietuvoje nereikės deklaruoti gaunamų pajamų – gali būti tik sumažintas mokėtinas mokestis.

Koks yra komandiruočių limitas?

Pagal Lietuvos Darbo kodeksą komandiruotė yra ribotas laikas buvimo kitoje valstybėje. Jei darbuotojas gyvena toje valstybėje, tai nelogiška jį siųsti į komandiruotę ir mokėti dienpinigius.

Jeigu darbuotojas išvyksta ilgesniam nei 183 dienų laikotarpiui per kalendorinius metus, tai negali būti laikoma komandiruote. Vadinasi, atitinkamai bus neleidžiami atskaitymai, o darbuotojo gautos lėšos bus laikomos kaip kitos pajamos ir jos bus atitinkamai apmokestinamos.

Reziumuojant visą situaciją dėl dvigubo rezidavimo, darbdaviai ir darbuotojai, vykdydami darbo santykius, turėtų nustatyti darbuotojo rezidavimo vietą, kad vėliau neturėtų konfliktinių situacijų sutikrinančiomis institucijomis. Taip pat ir fiziniai asmenys turėtų priimti sprendimą dėl rezidavimo ne teikiant deklaracijas už praeitus metus, o kai planuoja gauti pajamas kurioje nors valstybėje.